Projektas "SUSTOJIMAS LAISVĖ"programa"VEIKLUSIS JAUNIMAS" 2009.11.15-11.22
Pirmieji įspūdžiai
Sekmadienio rytui išbrėškus su dideliu nekantrumu laukėme, kol išaus valanda krautis mantą į mašinas, kad vykti į Vištytyje prasidėsiantį II turą projekto (pavadinimas ;))
Kelionės metu netrūko spėlionių, ko laukti ir tikėtis nuvykus į vietą.
Vos tik išlipus iš mašinų gerai pradžiai nuteikė nuostabus gamtovaizdis atsivėręs mūsų akyse. Įspūdingo dydžio Vištyčio ežeras telkšantis tarp miškų ir dvelkiantis vasara suteikė jaukumo bei šilumos jausmą ir leido užsimiršti apie lauke tvyrantį šaltį. Besigrožėdami tais puikiais vaizdais tuo pat metu laukėme atvykstančių projekto dalyvių iš Lenkijos.
Pasisveikinę su atvykusiais lenkais nustebome jų draugiškumu ir atsakėme tuo pačiu. Visi džiūgavo išvydę naujus veidus, ir prisiminę senuosius. Ilgai nelaukę visi su su džiaugsmu ir nekantrumu ėjome valgyti vakarienės. Po jos energingai nusiteikę nustriksėjome į konferencijų salę. Ten kiekvienas trumpai pristatėme save ir tai davė pradžią pirmam susipažinimui su projekto dalyviais. Vėliau visi susiskirstę į grupes, įsiliejimui i darbą gavome įdomią, tuo pačiu nesudėtingą užduotį - sudėlioti vertybes pagal svarbą ir jas pristatyti. Baigus užduotis bendravimą tęsėme jau viešbučio patalpose.
Mūsų veidus puošia šypsenos ir laukiame kitos dienos.
Pirmadienis
Šiaip ne taip mieguistai išsirangę iš šilto patalo norom ar nenorom, pasipuošę šypsenom ar matomu tinginiu akyse, visi draugiškai pajudėjome miško takeliais. Nors ir krapnojo lietutis nė vienas nepabūgo,o ryžtingai bei entuziastingai nors ir alpdami, griūdami stengėmės įveikti paskutiniuosiuos metrus. Po kroso staigiai įvirtę į kambarius vieni puolė atsigerti, kiti praustis, dar kiti miegoti. Jausdami begalinį alkį pagaliau įsiveržėme į valgyklą, kurioje prikimšom savo skrandžius. Papusryčiavę su nekantrumu nuskuodėme į konferencijų salę, kurioje vėl susigrupavę, kaip ir vakar gavome dar įdomesnę, ir nelengvesnę užduotį nei pirmąją dieną-sukurti spektaklį. Išgirdus užduotį visų veiduose matėsi nerimas ir nežinomybė, kas mūsų laukia vėliau bet pradėjus ruoštis spektakliui mūsų jaudulys dar labiau padidėjo, nes netrukus teko nugalėti šį jaudulį ir visa tai ką paruošėme per keliolika minučių, parodyti visiems projekto dalyviams. Pažiūrėję kitų grupių pasirodymus bei juos įvertinę gausiais plojamais su nenuvaldomu nekantrumu ir ugnele akyse skubėjome į šokių pamoką. Tai buvo vienas iš linksmiausių užsiėmimų dienos bėgyje, kur teko nemenkai paplušėti ir atiduoti nemažai energijos.. Papietavę ir pailsėję keliolika minučių, išsiruošėme į kelių kilometrų žygį. Tai buvo ilgas, bet tuo pačiu įspūdingas bei gerai nuteikiantis aktyvus poilsis, palikęs neišdildomų įspūdžių bei nuteikęs labai optimistiškai. Vėliau praleidome smagią valandėlę baseine, kuri buvo tarsi atgaiva mūsų kūnams po aktyvaus pusiaudio. jautėmės atsipalaidavę ir parsikrovę daug gerų emocijų. Po vakarienės mūsų laukė nematytas žaidimas „Laikraštis", kuris iš pažiūros buvęs nuobodus pasirodė esąs linksmas, įdomus, loginio mąstymo reikalaujantis, gerų emocijų suteikiantis žaidimas. Visi iki vieno pagauti žaidimo azarto bei labai įsismaginę net nepajutome, kaip greitai prabėgo šiam užsiėmimui skirtas laikas.
Vakare kupini džiaugsmo ir įvairių įspūdžių, po aktyviai praleistos dienos kritome į minkštas lovas.
Antradienis
Sunku net patikėt, bet štai jau ir antradienis, atskriejęs nenuvaldomu greičiu. Prasidėjo jis rytiniu krosu, už kurį atsakinga Edita :). Nors ir su jaučiamu lengvu skausmu raumenyse, bet visgi su plačiom šypsenom ir puikia nuotaika pasikaustę ryžtingai mynėm, tyro oro pilname, bei ramybe dvelkiančio, nuostabaus miško takelius nepasydami to, kad iš kiek apsiniaukusio dangus krapnojo lengvas lietutis. Vėliau skubėjom i konferencijų salę, kurioje kasdien gauname po vis įdomesnę užduotį. Šį kartą ją sudarė kelios skirtingos , bet savaip įdomios menines srities užduotėlės. Viena iš jų buvo spektaklio statymas, kur reikėjo šiek tiek susikaupti, pagalvoti, kad galėtume parodyti savo aktorinius sugebėjimus. Sekanti ne ką prastesnė pramoga buvo „origami" - popieriaus lankstymo menas, kurio mokė visų galų meistras- Dainius. Trečioji, tai piešimas, kurio metu davėme savo fantazijai nevaržomą laisvę, kurią perkėlėme ant popieriaus lapo.
Tolimesnis užsiėmimas buvo šokių pamokėlė, kurią vedė visuomet šypsena pasipuošęs, bet vis rytinus krosiukus pramiegantis, bet punktualumą mėgstantis vadovas Mindaugas :). Čia atėję prakaitą liejo ir bandė savo sugebėjimus ne tik lietuviai, bet ir mūsų svečiai- draugai iš Lenkijos, kuo mes labai džiaugėmės. Visi suplukę, raudoniu išmuštais veidais ir šiek tiek išsekę, bet su dideliu entuziazmu šokom, trypėm iki nukritimo, nes buvo be galo smagu ir malonu. Toliau sekė bene smagiausias ir linksmiausias užsiėmimas- pasipliuškenimas baseine. Ten kaip ir vakar- netrūko geros nuotaikos antplūdžio, šėlionių, bendravimo tarpusavyje bei visų linksmų veidų. Neilgai trukus, vėl visi kartu susirinkę, turėjome galimybę pasilinksminti nemažo aktyvumo, greitos reakcijos bei azarto reikalaujančiuose žaidimuose. Čia neapsieita be lengvos formos sužeidimų, nagų lūžių , klyksmų, palaikymo šūksnių bei suplėšytų rūbų, bet nuo to buvo tik dar linksmiau ir įdomiau. Galiausiai, vakarop, visi su begaliniu nekantrumu, dideliu užsidegimu bei žibančiom akim šokom „bachata" ir „salsa". Buvo be galo smagu ir linksma, daliai šokančiųjų, tai buvo pirmas kartas, kai turėjo galimybę šokti „latino" stiliaus šokius, kai kurie netgi apskritai pirmą kartą turėjo galimybę šokti poroje. Nesvarbu ar šokai su kitataučiu ar su tuo pačiu lietuviu šį kart buvo kaip niekad lengva „susikalbėti" išraiškinga bei daug ką pasakančia kūno kalba - šokiu. Akyse matomos liepsnelės išdavė apie norą: kad galėtų tas pasišokimas nesibaigti dar visą naktį; o ore tvyrojęs karštis tik dar labiau kurstė norą šokt iki begalybės. Ši praleista diena buvo fantastiška..
Trečiadienis
Dar rodos nespėjai apšilt padų čia bebūnant, bet žaibišku greičiu įsiveržęs trečiadienis byloja apie projekto pusiaukelę. Rodos nedaug laiko tik prabėgo, bet jau patyrėm ir sužinojom tiek daug, kad vargu ar kiti per visą gyvenimą tiek patiria. Taigi, jau tarsi tradicija tapusio, rytinio krosiuko komandą šiandien papildė naujas narys, tai mūsų mylimas vadovas, kuris nors ir šiek tiek pavėlavęs pabusti, visgi ištvermingai įveikinėjo bėgimo trasą :) . Šį kartą krosas vieniems buvo sunkiai pakeliamas, o kitiems - atvirkščiai lengvesnis nei pirmus du kartus, nes organizmas turbūt jau priprato prie kiek sunkoko Editos pasiūlyto tempo. Vėliau mūsų laukė fantastiška kelionė į Vilkaviškį, kurios metu netrūko juokelių, keliančių šypsenas visų veiduose, taip pat turėjom galimybę susipažinti su dar negirdėtais istorijos aspektais, kurių dėka praturtinom žinias apie savo nuostabią tėvynę- Lietuvą. Nuvykus į vietą (VJC- Vilkaviškio vaikų jaunimo centras) su džiaugsmu ir malonių prisiminimų antplūdžiu pristatėme miesto gyventojams projekto pirmąją dalį, kuri vyko Lenkijoje. Bene įsimintiniausias visos dienos įvykis buvo kelionė į atgal
(į stovyklavietę „Viktoriją"), kurioje liepsnojančiom akim ir degančiom širdim šokom bachata tiesiog autobuse. Buvo beprotiškai linksma, aplink tvyrojo puiki nuotaika, šokdami tiek įkaitinom atmosferą, kad net langai rasojo.
Jau vakare repetavom spektaklį, kuris bus tarsi šio tarptautinio projekto pristatymas ir apibendrinimas. Bus linksma.:)
Ketvirtadienis
Ši diena prasidėjo kiek kitaip nei įprasta, nes nebėgome rytinio kroso, kadangi už lango siautė stiprus vėjas ir purškė lietus, todėl galėjome ilgiau pasnausti. Beje mūsų stovyklą užpuolė baisus virusas, kuris pasiglemžė į ligos patalą nemažai projekto dalyvių. Tie kurių virusas dar neaptiko, toliau sėkmingai, įnirtingai bei visu pajėgumu dalyvauja projekto veikloje, o gripo sukaustyti guli lovose, slaugomi draugų ir vadovų. Taipogi į viruso gniaužtus papuolė ir mūsų projekto vadovas Zbignevas. Visi tikimės ir laukiame kol mūsų ligoniai pasveiks ir galės toliau sėkmingai prisijungti. Projekto pabaiga ne už kalnų, todėl visi dar atkakliau ir dideliu užsidegimu ir dar džiugiau dalyvauja užduotyse. Šiandien, kaip ir kiekvieną kartą, optimistiškai susitelke konferencijų salėje kibome į darbą.Čia pirmą kartą teko įsijausti į dizainerio rolę. Dirbome įsijuose, su šypsenomis veiduose bei dideliu susidomėjimu: siuvome, braižėme, karpėme... Darbo tikslą pasiekėme- turime puikius, įdomius kostiumus ir dekoracijas spektakliui, kurios dar labiau pagyvins mūsų vaidinimą bei leis labiau atskleisti siužetą. Vėliau sekė 7 km žygis, po kurio visi liko sužavėti. Tokį žygį įveiktų tikrai nekiekvienas, tačiau kas pasiryžo šitokiam išbandymui tikrai nenusivylė. Gražios kalvos , milžiniški miškai, įspūdingi ežerai leido pasijusti pakilėtiems bei beprotiškai laimingiems. Matant tokius nepakartojamus vaizdinius galėjai jausti malonius šiurpuliukus bėgiojančius visu kūnu. Buvo nuostabu, atsirado tiek jėgu, kad net, rodes, galėjai perbėgti ežerą ar skristi virš medžių viršūnių. Pargrįžus laiką taip pat smagiai praleidome repeticijoje, kurią šį kartą mums pravedė mūsų lanksčioji Edita. Kol vieni mėgavosi šokiu, kiti ilsėjosi baseine kartu su vadovu Mindaugu. Vakarop visi susirinkę, drauge tobulinome spektaklį. Repertuojant tikrai netrūko įvairių emocijų lavinos, daug juoko ir šypsenų,susikaupimo ir paklusnumo, bet, žinoma, neapsieita ir be lengvos pykčio bangelės, net nežinia dėl ko, gal dėl šiokio tokio jaučiamo nuovargio :).Grįžę į viešbutį kartu pažaidėme begalo linksmą žaidimą, nuo kurio likome šiek tiek šlapi (tiesą pasakius, šlapia buvo tik ta vieta ant kurios sėdime :) ).Žinoma ne visi reagavo labai linksmai, nes buvo pykčio bei nepasitenkinimo trupinėlių, bet nuo to tik dar labaiu pratrūkome juokais. Po tokios pašėlusiai smagios dienos, likome patenkinti bei šiek tiek pavargę, todėl kritome į lovas ir netrukus užsnūdome.
Penktadienis
Rytą pradėjome nuo judraus ir beprotiškai pašėlusio žaidimo - knygnešiai ( tai tarsi gaudynės), kuris reikalavo labai daug fizinės ištvermės ir didelio budrumo bei nemenko azarto jausmo. Šis žaidimas neapsėjo be lengvų traumų, kurias buvo verta gauti, vardan to , kad galėtum išplėšti pergalę ir išsiveržti į priekį. Be abejonės tikrai netrūko geros nuotaikos dozės kiekvienam iš mūsų, ir nesvarbu ar nubrozdinti keliai ar nuo juoko skaudantis pilvas, manau, visi mielai jį pakartotume dar kartelį, nes buvo labai smagu. Po tokios atrakcijos grįžome prie darbų, nes šiandien paskutinė diena, per kurią dar turime galimybę patobulinti savo pasirodymus. Visi susikaupę, įsitempę, rimtai dirbome ir liejome prakaitą salėje, kad po to galėtume pasidžiaugti savo darbu ir būtų ne gėda parodyti jį kitiems, ir kad ne veltui triūsėme ir stengėmės. Jau bene tradicija tapusi vakarinė bachata sukvietė visus savo viliojančiu ir uždegančiu ritmu, atsipalaiduoti nuo dienos užsiėmimų ir užsimiršti apie vis artėjančią ir nelaukiamą projekto finišo liniją. Šį kartelį šokiai buvo kiek įdomesni, nei įprasta kadangi merginos padovanojo sukurtą specialų šoki vaikinams, o vyriškosios lyties atstovai buvo pavirtę tikrais karšto kraujo, mandagiais ir elegancija dvelkiančiais džentelmenais iš Prancūzijos. Tikras smagumėlis !
Šeštadienis
Na kągi, štai jau ir išaušo rytas pakutinės dienos, kai bus padėtas taškas šiame projekte. Graudu kad tam skirtas laikas praskriejo it šviesos greičiu , bet kita vertus labai smagu, kad apskritai gavome galimybę čia sudalyvauti, susipažinti, patirti tiek visko... Šią dieną, kaip niekad, visi vieni kitiem buvome lyg šilkas tokie švelnus, mandagūs ir besišypsantys. Kaip ir prieš tai buvusias dienas, taip šią gavome užduotį. Ji buvo viena iš šauniausių ir labiausiai įstrigusių įvykių projekto metu-nufilmuoti filmuką per puse valandos, kurio trukmė turėjo būti apie vieną minutę. Lengvą stresą ir malonią širdžiai paniką jautė kiekvienas, nes galvose pasipylė daugybė klausimų į kuriuos nebuvo laiko atsakinėti, kadangi reikėjo veikti ir kuo greičiau. Diena buvo išties ypatinga, išskirtinė ir tikrai įdomi. Į pavakarę dar laukė tiek daug apkalbėtas ir ilgai lauktas spektaklis, kuris buvo filmuojamas. Fantastiškai smagu buvo patiem vaidinti, o taipogi ir žiūrėti bei palaikyti kitus vaidinančiuosius. Tiesa pasakius kažkokiu būdu visa tai vienijo ir buvo labai smagu, kai kuriais momentais net šiurpas nepaliaujamai skrodė kūną. Vakare tarsi atsisveikinimas ir vainikavimas projekto, buvo keliasdešimties minučių video, kur ? ką? su kuo ? kada? ir kaip? veikėm visą šia savaitę. Vakaro vinis buvo tie parodyti filmukai, kuriuos buvo pavesta padaryt, va tuo metu, tai reikėjo tik matyt , kas dėjosi salėj, visi leipo juokais ir netramdė kandžių ir juokingų komentarų, tvyrojo puiki atmosfera. Tik gaila, kad reikia išsiskirt ir baigt viską, bet gi ne veltui sakoma „kiekviena pabaiga yra nauja kažko pradžia". :) Liks tik begalybė gražių ir neišdildomų prisiminimų, tai galima drąsiai laikyti legenda..