O buvo taip...
Sunku patikėt.. bet jau, bemaž, septynios savaitės praskriejo, nuo pirmosios rugpjūčio dienos, kai tąkart susirinkom pasiryžę pradėti darbą ir padaryt jį nuo pradžios iki galo.
Per tą visą laiką tikrai netrūko skirtingų emocijų lavinos, kuri kiekvieną iš mūsų veikė skirtingai.. Kai vieni juokėsi, kiti, tuo metu, verkė.. vieniems būnant susikaupus ir tvirtai suėmus save į rankas, kitiems, tuo tarpu, tai buvo linksmybės ir daug dėmesio bei jokių pastangų nereikalaujantis dalykas, buvo ir tokių kurie suklupę ryžtingai atsitiesė ir tai juos padarė, tik stipresniais.. bet negali sakyt, jog, visada viskas ir buvo taip skirtingai.. Tikriausiai ryškiausia išimtis buvo tos keliasdešimt sekundžių (nepamirštamas spektaklis per lietų bei stojus čempionate akistaton su teisėjais) ,kai visų vienodai, it vieno, buvo laimės kupinos širdys, noru žibančios ir degančios akys, vienu taktu pulsuojantys plaučiai, ir vieningai jaučiama energija srūvanti, tarsi, grandinine reakcija vienas kitam.. Ir rodos, ar negalėjo tokių akimirkų būti daugiau ir dažniau, kai gali jaust penkiolikos žmonių sugniaužtą vieną kumštį.. o gal tik šiek tiek labiau trūko noro ar atsidavimo..!?
Ar visą tą praleistą laiką buvo gerai, ar blogai, ar vertė vemti, ar džiaugtis, ar plėšyti ką nors į skutelius iš laimės ar pykčio, bet kokiu atveju, visi, be išimties, gavo sklidiną taurę sau naudingos patirties, kuri dovanojo ar dar dovanos supratimą apie gyvenimo posūkius..
Tai buvo ir yra fantastiška.. Neįmanoma norėti tai pakartoti, nes visa tai, kas buvo - nepakartojama, bet padaryti, tai dar geriau - įmanoma...tereikia išmokti labiau vertinti, tai ką turi..:)
Myliu, bučiuoju ;*
Edita.
Kaip greitai lekia laikas.
Rugpjūčio mėnuo pralėkė kaip viena nuostabi diena. O kiek mes patyrėme įspūdžių per tą laiką! Miegojimas klube, repeticijos, sunkus darbas, kelionė dviračiais ir dar daug visko. Visa tai - nepamirštama, o savas emocijas sunku aprašyti.
Rugsėjo mėnesį įvykęs spektaklis paliko neišdildomą įspūdį man, kolektyvui, bei žiūrovams. Šokimas per lietų, tai yra nereali patirtis,kuria pasakosiu visą savo gyvenimą.
O štai ir čempionatas... Visi jaudinosi, bet tuo pačiu ir nekantravo.manau,daug kas nusivylė tuo ka pamatė. Visur blizgučiai, keista muzika ir pan. Tikėjomės tikrai ne to. Tačiau rezultatais likome patenkinti, padarėm viską ką galėjom.
Visas šis laikotarpis dabar atrodo lyg sapnas,kurį labai norėčiau dar karta susapnuot....
Justė.
Visas rugpjūtis ir rugsėjo pirmosios savaitės buvo neeilinis laikotarpis INTRUS gyvenime.. Daug tikslų skatino visus uoliai dirbti ir daug ką paaukoti dėl jų įgyvendinimo... Aš manau ,jog buvo verta...
Kiekvienas išlietas prakaito lašelis, vertė mus tapti ne tik fiziškai ,bet ir emociškai stipresniais. Buvo nemaža akimirkų, kai norėjosi pabėgti iš viso to sūkurio, kuriame milžinišku greičiu sukosi begalės jausmų ir abejonių. Galima drąsiai teigti, kad daugelis jautėmės panašiai, tačiau kiekvienas skirtingai interpretavome viso šito naudą... Mano gyvenime, tai nebuvo tiesiog iššūkis, tai buvo stipri gyvenimiška patirtis, kurios metu daug ką sužinojau ne tik apie šalia esančius žmones, bet ir apie save.. Kaip teisinga ir kaip negarbinga elgtis vienuose ar kituose situacijose. Pastebėti, tai ,ką darai blogai yra viena didžiausių naudų, kurią gali gauti, nes tuomet ateityje tampa lengviau elgtis teisingiau.. Noriu padėkoti Editai, Vadovui, nes jų žodžiuose atradau daug tiesos... Per šitas kelias dešimtis dienų atrodo iš naujo išmokau nekęsti, mylėti, pykti, džiaugtis, rėkti, verkti, nes nepaprastai sunku atsisveikinti su INTRUS. Nors aš jau visam laikui pasitraukiau iš šio kolektyvo, kažkuri dalelė manęs vis dar nori ten būti ir, atrodo, visko atsisakytų, jog galėtų tai padaryti. Tačiau gyvenimas dabar pasuko kita kryptimi, kurioje nėra, atrodo kažkada svarbiausiu varikliuku buvusio, šokio. Tokiam likimo posūkiui aš nesipriešinu, nes noriu pamėginti kažką nauja ir tuomet išsiaiškinti ar tikrai šokis toks svarbus mano gyvenime.Taigi šis laikotarpis buvo įtemptas ne tik nuo darbo, bet ir nuo apmąstymų. Prisiminiau pačias pirmąsias treniruotes, čia Saulutėje, pirmuosius pasirodymus užlipus ant scenos, pirmąjį nerimą, baimę, klaidas, pergalės skonį, pirmuosius susibičiuliavimus ir barnius, kitaip tariant pabaigoje visuomet prisimeni pradžią...Į dabartinį INTRUS dedu daug vilčių ir tikėjimo.. Linkiu stiprybės įveikiant iki šiol buvusius visus sunkumus, kad galėtų toliau tęstis tas gražus ir kokybiškas darbas, kurį tiek ilgai visi bendrai kūrėme. Ačiū visiems kurie mane pažino ir suprato. Visada prisiminsiu...Iki.
Lina.
Ką gi, ką gi!! Po visko galima apibendrinti viso mėnesio darbą, kurio metu buvo išlieta nemažai prakaito ir paklota daug jėgų.
Visas tas laikas mums atnešė daug supratimo, kas yra PASAULIO ČEMPIONATAS, kiek jam reikia visko atiduoti, ir kaip reikia stengtis, kad iki ten "nusikasti". Dirbdami kiauras dienas mes sugebėjome pasijusti, kaip šeima. Tai, galima sakyti, buvo ištvermės, kantrybės, nervų išbandymai, ir dar daug visokiu dalykų... Ir visai nesvarbu, kad ,kai kas ,galbūt, praradome daug laiko, bet už tai radome tikrąją INTRUS dvasią, kuri mums leido siekti mūsų tikslo vieningai..
Didžiausios laimės akimirkos buvo tada, kai pašokę pažiūrėjome vaizdo įrašą ekrane ir pamatėme, kad sušokome, tikrai, gan gerai...
O nusivylimas buvo tada kai nepatekome į finalą ir iškovojome 8 vietą.. Nors gerai pagalvojus koks čia nusivylimas?! Manau dar bus čempionatų ir varžybų, o ir aštunta vieta netaip ir blogai, prieš tokius "priešus". Kitą syki INTRUS jiems įkrės.
Tai buvo postūmis mums repetuoti daugiau, ir siekti aukštesnių rezultatų, kurie priblokštų visus žmones.. ;]]]
Donatas.
Visą mūsų pasiruošimą pasaulio čempionatui ir kelionę į jį, būtų galima apibūdinti labai paprastai - nepamirštama ir neįkainojama patirtis. Visko buvo per tą mėnesį šypsenų, liūdesio, džiaugsmo, draugystės ir nesutarimų.
Manau kiekvienas viduje iš to šio to pasimokėme. O ateityje šie prisiminimai kels tik šypseną ir didelį ilgesį:)
Simona B.
Praėjo jau savaitė, kai nevyksta šokių repeticijos...Šią savaitę šiek tiek atitrūkus nuo repeticijų maratono galėjom viską apmastyti, ką patyrėm, kas nutiko, kas patiko ar nepatiko.. Keistai jaučiuos, nes gavom tiek laisvo laiko,rodos, trūksta tos veiklos, užimtumo, bet vistiek paiilsėti,mano manymu, mums širk tiek reikia, kad turėtume po to naujų įdėjų, jėgų bei noro..:)
Šis pusantro mėnesio man praėjo labai greitai, bet labai įdomiai. Išmokau daug naujų dalykų.Buvo ir juoko, ir ašarų ir mus tai tik suvienijo dar labiau, tarsi, į vieną šeimą :) Kiekvieną dieną būdavau nepatenkinta, kad negalim nors truputį paiilsėti, skirti laiko namams, bet dabar pamąstau,jog, buvo dėl ko stengtis, aukotis ir negailėti to laiko. Labai džiaugiuos, kad visi buvome tokie vieningi, ir pasiekėme aukštų rezultatų..Drįsčiau teigti,kad per šį laikotarį aš net labiau subrendau psichologiškai ir į tuos pačius dalykus išmokau pažvelgti iš kitos pusės. Patyriau tiek naujų iššūkių bei nuotykių, kurių neužmiršiu niekada gyvenime :)
Esu labai dėkinga, kad galiu šokti Intrus kolektyve.. Dabar negalėčiau ištverti nei mėnesio be jūsų.
Manau pailsėję vėl kibsime į darbus ir sieksime užbrėžtų tikslų.Tiesą pasakius jau laikiu to juodo darbo, nes jau dabar norisi šokti. AČIŪ VISIEMS už šį praleistą laiką ir sunkų darbą būnant kartu.. Laukiam naujų pasirodymų!
Kristina.
Baigiam pradėti įsisukti į mokslo verpetą.Bet visgi, sėdint prie knygų mintimis nejučia sugrįžti į vasarą - Klaipėdą - „Saulutę" - pajūrį. Sakoma, kad gyvenime dažnai būna duotas pasiūlymas ir du pasirinkimo keliai. Vienas „taip", kitas „ne". Vienas sunkus, nežinomas, bet viliojantis, kitas - paprastas ir aiškus. Gavusios kvietimą pabandyti šokti su „Intrus" kolektyvu, pasirinkome tą sunkesnį. Nežinojome kaip viskas bus, kas mūsų laukia, bet turėjome didelį norą šokti. Šalia visada buvo mus palaikanti ir suprantanti mama ir vadovas Mindaugas, kuris ugdė mūsų pasitikėjimą, skatino ir mokino. Mokino visko ir daug. Tokių treniruočių ir repeticijų buvom nematę, tad... Užgesti vadovas neleido ne tik mums, bet ir visam kolektyvui; kai tik pamatydavo, kad prigesom, tuoj duodavo „malkų": )
Įsilieti į kolektyvo gretas nebuvo sunku. Nei viena mergina neparodė nenoro bendrauti ar padėti. Smagu prisiminti, kaip fizines jėgas atstatinėjom Mc‘donalde su Indre, Kristina, Dainiumi, išvykos prie jūros,.. Lietus... Jo įtaka kolektyvo brandai buvo lemiama. Repeticija - lietuje, spektaklis - lietuje. Visa tai tarsi suklijavo mus tolimesniam ir pagrindiniam tikslui. Gavom tokį impulsą! Mūsų laukė pasaulis!
Kad plienas taptų g- jį reikia grūdinti. Kad šokėjas gerai šoktų - jį reikia mokinti. O mus visus ir grūdino ir mokino. Ir tapome mes plieninėmis šokėjomis. Tokias mus mūsų meistras Mindaugas ir atsivežė į Bratislavą. Ir užėmėm mes garbingą 8-ą vietą, ir garbingai mojavome trispalve. Alų, midų gėrėm - burnoj neturėjom...:}
Labai labai ilgimės visų, net ir pačių sunkiausių treniruočių :}
Rimtai - visų labai pasiilgom. Didžiuojamės, kad mums pavyko įsilieti į Jūsų kolektyvo gretas.
Mums buvo didelė garbė dirbti su tokiais draugais ir tokiu VADOVU!
P.S. Dar labai daug šiltų žodžių norim nusiųsti Brigitai. Mes taip ja žavėjomės kai ji sukosi, sukosi...
AČIŪ !!!
Su didele meile, Patricija ir Dominyka.
Štai ir prasidėjo antroji savaitė po visų nuotykių, potyrių, išgyvenimų Klaipėdoje bei Pasaulio šokių čiampionate. Dabar, kai jau vėl esu kasdienybėje ir visos mintys susigulėjo, galiu konstatuoti faktą, jog tos trys savaitės praleistos kartu buvo beprotiškai fantastiškos. Geriausiai tai, turbūt, atspindi staiga kylantis noras pabėgti iš pamokų, sėsti į autobusą ir važiuoti į Klaipėdą... Turbūt, niekada negalėsime nei vienas papamiršti generalinės repeticijos lietuje, kuri visų mūsų jausmus užkaitino maksimaliai. O kur dar pats spektaklis... Nutilusi muzika... Nesiliaujantis lietus... Žmonių gėrėjimosi šūksniai... Visa tai buvo nepakartojama. Tačiau, žinoma, nereikėtų pamiršti kaip visaks vyko iki tol... Pati pradžia, man prisijungusiam vėliau, buvo labai rami ir nežadanti kažkokių netikėtumų ar net išbandymų Klaipėdos keliuose. Bet netolima ateitis parodė, jog labai klydau. Po koncerto Palangoje prasidėjo spektaklio scenarijaus kūrimas. Labai bijojau, kad nepateisinsiu vadovo bei viso kolektyvo lūkesčių. Nesijaučiau galintis padėti statant spektaklį,o juo labiau kuriant scenarijų (juk patirties ne taip ir daug pas mane). Tas jausmas mane kankino nuo atvykimo iki pat pirmųjų bandymų sukurti scenarijų. Po to jaučiausi, kurį laiką šiek tiek ramiau. Bet neilgai, nes vis kilo sunkumų ir kitokių nutikimų iki pat galo. Iki pat to momento, kada paleidom aitvarą ir jis pakibo medyje. Na, bet sunkiose situacijose, teigiamai nusiteikti padėdavo vadovo žodžiai: "Viskas bus gerai". Tačiau nerimo vistik būdavo, ypač stebint orų prognozes.
Kelionė buvo puiki, net per trumpa. Nei nuvažiuoti, nei parvažiuoti nebuvo nuobodu nei ilgu. Na, o pats čiampionatas, bent jau man, buvo tik atomazga viso to nuostabaus, nepakartojamus įspūdžius palikusio, laiko. Žinoma, dar ir dabar užplūsta entuziazmo banga prisimenant mažiukų šokį ir tai kaip mes juos palaikėme. Palaikant mažiukus, buvo gera jausti tirpstančius ir perštinčius nuo plojimų, delnus.
Po visko dar ir šiandien jaučiuosi prisisėmęs puikių emocijų ir vis dar gyvenu tomis dienomis. Juk tiek daug visko įvyko, tiek daug skirtingų žmonių... Ir tik tiek nedaug laiko... Bet tą trumpą laiką, manu, išnaudojome maksimaliai, dėl ko labai džiaugiuosi. Ne paslaptis, kad su jumis, merginos, nebuvo lengva, bet galutinis rezultatas jūsų darbo mane nustebino ir pranoko viską ko tikėjausi. Ačiū jum už tai! Kad labai neišsiplėsčiau tai jau ir baigsiu. Tik dar noriu padėkoti vadovui, jog jis manim pasitikėjo ir pasikvietė pas jus. Žinoma, už daug ką dar turiu Jums padėkoti...
Na o jei kas pasiūlytų visa tai pakartoti nė nesudvejodamas sutikčiau. Dėkoju visiems...O gal princas neranda Pelenės ir...?
Dainius.
Jau praskriejo savaitė po audringo mėnesio. Atmintyje jis man išliks dar ilgai ilgai. Esu labai patenkinta mūsų sunkiu darbu ir jo rezultatais. Nors ateities nežadu siet su šokiais, bet kol mokslai nespaudžia, tol lankysiu INTRUS.Su viltim ir dideliu noru laukiu treniruočių ir naujų iššūkių.
Dovilė.
Dabar, jau viskas, tapę istorija.Visi mūsų patirti nuotykiai,uolus darbas bei emocijos liko tik prisiminimuose.Per visą tą laiką- įtempto darbo mėnesį, viskas,atrodo, apsivertė aukštyn kojom, turint omeny kolektyvo narius.Žmonės, su kuriais praleidau daugiau laiko nei įprastai,rodos, radikaliai pasikeitė.Atrodė,jog,gerai juos pažinojau, bet anaiptol...Gal kam ir atrodė, kad ( imant,kaip pavyzdi kelionę į Slovakiją) būdavau blogos nuotaikos ar surūgusi,bet visa tai, tikriausiai,įtakojo, kad kartais jausdavausi kolektyve nesuprasta.
Bet va be šokių ir be pačio kolektyvo gyvenu jau savaitę ir jaučiu,kad kažko trūksta.Apskritai gyvenu dabar ne šokių ritmu,o mokslų ir tai išties keista,nes nesu taip pratus,bet manau tokia poilsio savaitė į naudą,nes į darbą kibsime naujomis jėgomis,įdėjomis ir tikėkimes bus žymiai geresnių geresnių rezultatų!
Simona K.
Taigi.. Ši savaitė,praėjus visam tam,visko kupinam mėnesiui,buvo pati įspūdingiausia ir paliko daugiausia puikių atsiminimų ir įvairių emocijų.
Kaip jau visiem ne paslaptis, keliavome i pasaulio čempionatą, kuris mums leido iš naujo pažinti „street dance show" šokimo stilių. Išties, buvo gan baisoka šokti tokio dydžio senoje, nes ten pasijunti toks mažas ir nepastebimas ir tai verčia šiek tiek nerimauti. Tačiau mes dėjome visas pastangas, kad nepranyktume toje didelėje erdveje.Ir manau, mum tai tikrai neblogai pavyko.Dar prieš lipant i sceną visu kūnu bėgiojo nemažas ir ne įtin jaukus šiurpuliukas,kuris po pasirodymo tapo malonus ir raminantis, kad viskas baigta .:) To buvusio jausmo neįmanoma nusakyti žodžiais. Visa tai reikejo patirti ir pamatyti pačiam.
Renginys buvo tikrai aukšto lygio ir tikrai džiaugiuos ir didžiuojuos tuo, kad turėjau tokią puikią galimybę sudalyvauti pasaulio čempionate ir dar su tokia nuostabia komanda.
Danguolė.
Viskas galiausiai baigėsi.Ir kaip bebūtų gaila, baigės ir šis mūsų projektas,per kurį įgavome daug patirties ir neišdildomų įspūdžių.
Labiausiai patirties pasisėmėme statydami spektaklį,įgydami aktorinės patirties ir didelės kantrybės...Pačio spektaklio metu,šokdami per klaikias oro sąlygas,pirmą kartą pajutau,kad esame tikra,vieninga komanda(tikiuosi taip jautėsi kiekvienas iš mūsų,nes tai buvo nepakartojama:))
Per šį mėnesį nuveikėme labai daug t.y. statėm spektaklį,ruošėmės čempionatui,o taip pat , prie viso to gerai laisdome laiką.Labai linksma buvo bendrauti ir bendradarbiauti su vilkaviškiečiais.Smagu buvo,persirengus vaikščioti po Mažvydo alėja ir dalinti skrajutes ar tiesiog vaidinti mūsų garsiąją sceną:))Taip pat ir kelionė į Slovakiją buvo pilna emocijų ir naujos patirties.Man buvo didelė garbė sudalyvauti tokio masto renginyje ir nebesvarbu,kad neįškovojome pirmos vietos,svarbu kad dalyvavome ir įgijome begale naudingos patirties.Tikiuosi mes nesustosime,o ir toliau lipsime laiptais aukštyn...iki tikslo....juk tobulėjimui nėra ribų...
Už viską ką turime,įgijome,pasiekėme reikėtų padėkoti vadovui ir komandai-AČIŪ.Ir nors keletas brangių mūsų komandos narių žada išeiti,tikiuosi jie visada liks su Intrus,kad ir kur bebūtų ir ką beveiktų:)) Juk visada ateina laikas,kai senuosius pakeičia nauji,bet tokia komanda, kokia yra dabar ,manau,yra ir bus-vienintelė.
Na,ir savo blogą norėčiau užbaigti žodžiais-VISI UŽ VIENĄ ,VIENAS UŽ VISUS!
Indrė.